| | Rugpjûèio 20 d. Castelgandolfe per Vieðpaties angelo maldà popieþius áspëjo, kad pernelyg didelis pasinërimas á kasdienos uþsiëmimus kelia ðirdies sukietëjimo pavojø.
Šventasis Tëvas kalbëjo apie tos dienos liturgijoje minëtà Baþnyèios mokytojà ðv. Bernardà Klervietá (1091–1153). Pasak popieþiaus, ðis ðventasis davë maldos ir darbo pusiausvyros pavyzdá. Jis citavo ðv. Bernardo laiðkà popieþiui Eugenijui III, kuriame áspëjama neprapulti tarp uþsiëmimø.
Benediktas XVI ðventojo Bernardo pavyzdþiu ragino atkreipti dëmesá á „perdëtos veiklos pavojus“, tykanèius ávairiø luomø ir profesijø þmones. Šventasis Tëvas pakartojo ðv. Bernardo laiðke popieþiui Eugenijui III iðsakytà mintá: „Gausybë uþsiëmimø daþnai gali nuvesti á „ðirdies kietumà“, tai ne kas kita, kaip dvasios kanèia, protingumo netekimas ir malonës iðbarstymas“.
Benedikto XVI pasakymà, kad ðis áspëjimas galioja visiems, taip pat Baþnyèios vadovams, gausiai susirinkæ maldininkai palydëjo plojimais. Šventasis Tëvas taip pat atkreipë dëmesá á maldos pirmenybæ. Pasak jo, ðv. Bernardas mokëjo suderinti vienuoliðkà vienatvës troðkimà, vienuolyno rimtá su sudëtingomis ir neatidëliotinomis uþduotimis Baþnyèios tarnyboje. Šventajam Bernardui meilë buvo didþiausia dvasinio gyvenimo jëga.
Benediktas XVI taip pat priminë garsø ðv. Bernardo patarimà leistis Marijos vedamiems tarsi kelrodës þvaigþdës. Popieþius sakë: „Paþvelkite á tà þvaigþdæ, ðaukitës Marijos. <…> Jos vedami nenuklysite, jos ðaukdamiesi niekuomet neprarasite ðirdies“.
„Baþnyèios þinios“
katalikai.lt
|
á pradþià
á virðø